NERIMAS – KAS TAI?

Nerimas – nemalonus jausmas, dažniausiai kylantis situacijose, kai apima nežinomybė ir neapibrėžtumas dėl ateities. Kiekvienas iš mūsų jaučiame jį tam tikrose gyvenimo situacijose, pavyzdžiui: egzamino metu, laukiant sveikatos testų rezultatų, per darbo pokalbį ar norint padaryti gerą įspūdį pirmo pasimatymo metu. Šiais momentais visiškai normalu jausti nerimą, tačiau visi skirtingai jį išgyvename. Kai kurie yra tiesiog jautresni ir lengviau pasiduoda nerimui, kiti iš prigimties nebijo rizikuoti ir nepradeda nerimauti kiekviename žingsnyje. Nerimas niekada pilnai nepasitrauks iš mūsų gyvenimo, bet kai labiau save pažinsim, stiprinsim savo savivertę, suprasim nerimo šaknis mūsų gyvenime, iš kur jis kyla, kada jo bijoti, o kada tam nėra pagrindo, mes turėsime galimybę siekti savo svajonių ir judėti į priekį.

 

Šiuo pandemijos laikotarpiu, dauguma iš mūsų jaučiame nerimą, esame įsitempę ir sunerimę šiek tiek daugiau. Nerimas aplanko vis dažniau, nes susiduriame su netikėtais sunkumais.

 Pakalbinome Kauno kolegijos studentų atstovybės prezidentę Eglę Jurevičiūtę ir paklausėme, kaip jai sekasi tvarkyti šiuo sunkiu laikotarpiu.

Kokia jūsų nuomonė apie Covid-19 virusą ir karantiną, kaip tai vertinate, ar laikotės karantino apribojimų ir saugotės?

Iš pat pradžių, kaip ir daugelis, ne itin suvokiau viruso realios grėsmės ir naiviai tikėjausi, kad jis taip žaibiškai nepasieks mūsų, tačiau atsiradus pirmiesiems atvejams ir prasidėjus jo plitimui, ėmiau daugiau juo domėtis. Mano nuomone, pirmasis karantinas buvo puiki prevencinė priemonė viruso plitimui. Tai tarsi buvo trumputis pasaulio stabtelėjimas. Jis įnešė daug neaiškumų, įtampos ir nežinios, tačiau visą laikotarpį atsakingai buvau namie, kadangi jaučiau didelę atsakomybę ne tik dėl savo sveikatos, bet ir dėl man artimų žmonių. Taip pat džiaugiausi savo artimų žmonių, pavyzdžiui: šeimos narių, giminių bei draugų atsakingumu.

Ar patyrėte kažkokį psichologinį stresą prasidėjus pirmajam karantinui? Jei patyrėte, kaip su tuo tvarkėtės?

Kaip ir minėjau, pirmasis karantinas įnešė daug nežinios į gyvenimą: neaiškumai dėl studijų tvarkos, visuomeninės veiklos ir kasdieninės veiklos laisvės. Didžiausią nerimą kėlė nežinia, kurioje gyvenome. Atėjus antrajai bangai, daugelis dalykų tapo kur kas aiškesni. Dabar lengviau pasiruošti planus tiek mokslų, tiek studentų atstovybės veikimo klausimais.

Ką veikėte karantino metu, kuo užsiiminėjote? Ar būnant namuose karantino metu atsiskleidė nauji įgūdžiai ar pomėgiai, kurių nežinojote, kad turite?

Karantino metu laiką leidau atokesniame nuo didžiųjų miestų miestelyje, iš kurio esu kilusi. Kartu su šeima vakarodavome žaisdami stalo žaidimus, gamindami bendras vakarienes, žiūrėdami filmus ar skaitydami knygas. Vos tik atšilus orams ir atlaisvėjus apribojimams, nepraleisdavau progos sportuoti lauke, organizuoti šeimos „grill‘iaus vakarėlius“ ir užsiimti namų ūkio darbais. Viso karantino laikas buvo ganėtinai aktyvus, todėl jis tikrai neprailgo.

Ar stebėjote ir skaitėte socialinėje erdvėje apie vykstančią situaciją visame pasaulyje ir Lietuvoje? Ar tai darė įtakos jūsų psichologinei, emocinei savijautai?

Taip, domėjausi ir skaičiau. Ypatingai tai dariau vos prasidėjus karantinui. Vėliau nusprendžiau apsiriboti pagrindinių žinių paskaitymu ir susipažinimui su naujomis situacijomis. Viešoje erdvėje skleidžiamą informaciją atsirenku. Manau, tai buvo vienas iš aspektų, kodėl neleidau sau palūžti tiek emocine, tiek psichologine prasme.

Kaip siūlytumėte kitiems susidoroti su psichologinėmis problemomis esant karantinui?

Manau, jog svarbiausias dalykas yra nepanikuoti ir neskleisti panikos aplinkiniams. Juk visi turime kažkokių pomėgių, taigi tai puikus laikas jais užsiimti ar pradėti kažką naujo, kam anksčiau neatrasdavote laiko. Taip pat yra svarbu atsirinkti gaunamą informaciją ir suvokti problemų svarbą. Galbūt vieniems tai yra metas poilsiui, antriems – aktyvioms naujovėms, o tretiems – pagaliau skirti laiko tiems, kam neskyrėte anksčiau. Taigi belieka tik pasirinkti savo sritį. Žinoma, kad ir ką beveiktumėme, svarbiausia yra prisiminti, jog privalome saugoti save ir taip apsaugosime aplinkinius! 

 

Pateikiame patarimus, kaip padėti sau, jei dažnai jaučiate nerimą:

  • Susidurkite su savo baimėmis. Jeigu visada vengsite situacijų, kurios Jus gąsdina galiausiai nustosite daryti tai, ką norite ir tai, ką turite padaryti ir praleisite progą išbandyti save sprendžiant problemas, priimant baimes. 
  • Stenkitės pažinti save. Pabandykite pažinti save, ko bijote, kokiose situacijose kyla nerimas. Pradėkite rašyti dienoraštį ar minčių užrašus, kuriuose galėsite atsiverti ir suprasti, kas vyksta su jumis, kai nerimaujate. 
  • Sportuokite. Padidintas fizinis aktyvus reikalauja šiek tiek koncentracijos ir leidžia mintims pailsėti.
  • Sveikai maitinkitės. Valgykite daug daržovių ir vaisių, venkite maisto su daug cukraus. Sumažinkite suvartojamos kavos kiekį, nes kofeinas gali didinti nerimo lygį.
  • Nevartokite alkoholio. Labai dažnai žmonės vartoja alkoholį, kai jaučiasi įsitempę ar nerimastingi. Žmonėms atrodo, kad alkoholis juos bent trumpam nuramina. Deja tai tik dar labiau pablogina žmogaus bendrą psichologinę savijautą kovojant su baimėmis ir nerimu.
  • Atsipalaiduokite. Išmokite meditacijos pratimų, klausykitės Jums patinkančios muzikos, darykite tai, kas Jums patinka.

 

Kada reikia kreiptis pagalbos?

Profesionalios pagalbos reiktų kreiptis, jei nuolat esate išsigandę ir pavargę nuo socialinių situacijų. Jei norisi leisti laiką su draugais, bet tuo pačiu metu nesinori bendrauti. Jei norite būti vieni, bet nenorite būti vieniši. Psichologinės pagalbos galima kreiptis ir lengvesniais atvejais, norint tapti atsparesniems nerimui ir baimės.